VILNIAUS SAUSIO 13 – OSIOS PROGIMNAZIJA | Mūsų progimnazijos mokiniai, žuvę už laisvę Sausio 13-ąją – Ignas Šimulionis
18842
post-template-default,single,single-post,postid-18842,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,,qode_grid_1200,transparent_content,qode-theme-ver-16,qode-theme-starflix,wpb-js-composer js-comp-ver-5.4.7,vc_responsive
 

Mūsų progimnazijos mokiniai, žuvę už laisvę Sausio 13-ąją – Ignas Šimulionis

11 Sau Mūsų progimnazijos mokiniai, žuvę už laisvę Sausio 13-ąją – Ignas Šimulionis

Posted at 11:47h in Naujienos by

IGNAS ŠIMULIONIS

(1973–12–17  –  1991–01–13)

„Jis turėjo būti visur ir visada“

 

Paskutinė vasara. 1990 m. Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijos archyvinė medžiaga.

Linksmas, judrus, aktyvus, matomas, išsiskiriantis, drąsus, atidus, teisingas, neišrankus – taip Igną apibūdina jį pažinoję draugai, artimieji, mokytojai.

1978 m. Prie televizijos bokšto. Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijos archyvinė medžiaga.

Igno asmenybė formavosi patriotinėje aplinkoje: dėdė Antanas partizanavo, tačiau žuvo, mama ir močiutė – tremtinės, todėl šeimoje dažnai buvo kalbama apie okupaciją, tremtį, antisovietinį pasipriešinimą, kaip komunistinis režimas griovė žmonių gyvenimus. Igno tėtis Rimantas prisimena, kaip sūnus įdėmiai klausydavosi šeimos istorijos pasakojimų.

Pradėjęs lankyti mokyklą, Ignas gerai sutarė su bendraklasiais: „eis pro šalį užkalbins, pajuokaus“. Paaugęs išsiskyrė savo išvaizda: mėgo dėvėti odinę striukę, apyrankę su kniedėmis, augino ilgus plaukus, nešiojo kerzinius batus. Domėjosi politika, mėgo skaityti, klausyti roko muzikos, leisti laiką gamtoje, žuvauti, sportuoti.

Ignas žvejoja. 1986 m. Strėva. Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijos archyvinė medžiaga.

 

Igno informatikos užrašai. Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijos archyvinė medžiaga.

1989 m. Ignas su mama. Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijos archyvinė medžiaga.

Vyresnėse klasėse su draugais Ignas savitai kovojo prieš komunistinę sistemą: ant sąsiuvinių piešdavo Gedimino stulpus, naudodavo tautines juosteles kaip skirtukus knygose, ant kontūrinių žemėlapių rašydavo „Lietuva“, o ne „Lietuvos TSR“. Bendraklasis Sigitas Gudavičius prisimena, kaip baigiantis mokslo metams, komunistinei sistemai vykdydavo savotišką keršto akciją – degindavo raudonas kaklaskares. 1989 metais, atsikūrus Lietuvos šaulių Sąjungai, Ignas aktyviai įsitraukė į jos organizuojamas veiklas, priklausė „Geležinio vilko“ kuopai. Baigęs mokyklą, svarstė apie stojimą į Policijos akademiją.

Ignas Baltijos kelyje su mama ir tėčiu. 1989 rugpjūčio 23 d. Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijos archyvinė medžiaga.

Vedamas savo aktyvumo, patriotiškumo jausmų ir noro gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, Ignas 1991 metais sausį visą savaitę budėjo prie televizijos bokšto. Tėtis Rimantas prisimena jog prasidėjus neramumams, Ignas vis dingdavo. Igno mama Nijolė pasakojo, kad grįžęs vakare po budėjimo sūnus dalijosi įspūdžiais. Paskutinį vakarą, kai tėvai Igną matė gyvą, jis buvo paskendęs savo mintyse, tylėjo.

1991 metais sausio 12–13 dienomis Ignas kartu su kitais šauliais budėjo prie pagrindinių durų į bokštą. Jų užduotis buvo pasistengti sulaikyti automatais ginkluotų desantininkų veržimąsi. Sausio 13–osios įvykių liudininkas Juozas Garla dalijasi savo prisiminimais apie susitikimą su Ignu prie televizijos bokšto: „Man buvo įdomu, ką mes galime turėti šiokiam tokiam apsigynimui <…>. Tai tas vyrukas [red. past. Ignas] parodė: „mes turime tik armatūros strypus su izoliacija apvyniota rankena. <…> ir  turime dar geresnį ginklą, kurio labai nemėgsta desantininkai – t. y. gaisrinė žarna, aukštu slėgiu. <…> Po to pažiūrėjome, kad toji gaisrinės žarna neveikia, nes užsuko vandenį, bėgo tik labai silpna srovele.“

Deja, Igno kovą užbaigė „septynios kulkos, viena mirtina į kaktą, kitos – į ranką, krūtinę, pilvą. Parkritusiam jam buvo trenkta buože į galvą.“

Mokyklos bendruomenė buvo giliame liūdesyje: „<…> kai ant Igno suolo mokytoja pastatė žvakelę, tuomet supratome, kad viskas… mūsų draugo nebėra.“, prisiminimais dalijasi bendraklasis Saulius Urbanavičius.


Įamžinant žuvusiųjų atminimą, prie mokyklos sodinami ąžuoliukai. Nuotraukos kairėje Igno tėvai. Šalia mokyklos direktorius A. Stropus ir klasės auklėtoja R. Lapeliene. Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijos archyvinė medžiaga.

„Tai buvo bendra lietuvybės dvasia, kur žmonės paprasčiausiai nebebijojo. Manau, kad bet kuri diktatūra ar priespauda gyva tol,  kol yra baimės jausmas. <….> Jų auka buvo prasminga, nes tai buvo įrodymas, kad žmonės pasiryžę daug kam ir baimė jų nesustabdys.“ (Igno bendraklasis Sigitas Gudavičius).

Apdovanojimai

  • 1991 m. sausio 15 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Ignas Šimulionis (po mirties) buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas).
  • 1992 m. sausio 9 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais Ignas Šimulionis (po mirties) buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
  • 2011 m. sausio 16 d., minint 20-ąsias Sausio 13-osios metines, Ignas Šimulionis apdovanotas I-ojo laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“

Atminimo įamžinimas

  • 1991 m. lietuvių išeivijos šaulių pastangomis, pagerbiant 1991 m. Sausio 13-ąją žuvusius šaulius, Igną Šimulionį ir Darių Gerbutavičių, JAV, Mičigano valstijoje, Mančesteryje, buvo pastatytas koplytstulpis.
  • 1992 m. Igno Šimulionio žūties vietoje prie Vilniaus televizijos bokšto (Sausio 13-osios g. 10, Vilnius) buvo atidengtas paminklas.
  • 1995 m. Vilniaus universiteto Senato sprendimu įsteigta Igno Šimulionio vardo stipendija Vilniaus universiteto studentams.
  • 1996 m. Vilniaus miesto tarybos sprendimu, Televizijos bokšto prieigose esančiai gatvei (buvusiai Karoliniškių gatvės daliai nuo Laisvės pr. iki Mėnulio g.) buvo suteiktas Igno Šimulionio vardas.
  • 1998 m. atidengta atminimo lenta prie namo, kuriame gyveno Ignas Šimulionis (I. Šimulionio g. 10, Vilnius).
  • Atminimo lenta yra atidengta Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijoje (buvusioje – Vilniaus 34-ojoje vidurinėje mokykloje), kurioje mokėsi Ignas Šimulionis. Įsteigtas Sausio 13-osios atminimo ir mokyklos istorijos muziejus.

 

1991 metais Sausio 13-ąją gindami Lietuvos nepriklausomybę žuvo:

 

Naudoti šaltiniai

  1. Dokumentinis filmas „dokumentinio filmo „Neužmiršti. Ignas pilnametystės nesulaukė: visur ir visada dalyvavusį 17-metį pakirto sovietų kulka“. Prieiga internetu: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000087807/neuzmirsti-ignas-pilnametystes-nesulauke-visur-ir-visada-dalyvavusi-17-meti-pakirto-sovietu-kulka Žiūrėta [2021-01-08].
  2. Girdvainis, J. Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose. 1991-ųjų Sausio 13-osios Tautos žygdarbiui ir aukoms atminti. Vilnius: Knygų kelias, 2011.
  3. Sausio 13-oji tautos atmintyje. Ignas Šimulionis. Prieiga internetu: https://laisve15.lnb.lt/zuve-uz-lietuvos-laisve/apie-zuvusiuosius/ignas-simulionis-1973-1991 Žiūrėta [2020-01-06].
  4. Lietuvos Laisvės gynėjai, žuvę 1991 m. sausį ir jų pagerbimo tradicijos. Ignas Šimulionis.

Prieiga internetu: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37324&p_t=269300 Žiūrėta [2020-01-06].

  1. Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijos archyvinė medžiaga.

Vilniaus Sausio 13–osios progimnazija.

Parengė istorijos mokytoja

Ieva Kildušytė

 

No Comments

Sorry, the comment form is closed at this time.